„Motiejus Kazimieras Valančiauskis, Dievo ir Šv. Apaštališko Sosto malone, Žemaičių vyskupas, savo aveles meilingai sveikina.
Ar nenumanot, vaikai mano, jog Dievas neapsakomai didžią malonę jums padarė, atsiųsdamas blaivybę arba nusitūrėjimą nuo apgirdančių gėrimų? Ir jūs didžiai gražų paveikslą parodėte, klausydami balso savo vyskupo ir savo kunigų.
Labai džiaugiasi mano širdis, veizint, kaip jūs trumpu laiku už kits kito priėmėte tą šventą nutarimą – neragauti degtinės; iš visų pusių rašė man kunigai ir šiaip jau žmonės apie jūsų paklusnumą, ir laimingą save laikiau, kad man teko ganyti tokias geras aveles, kurios supranta balsą savo pemens. Duok, Dieve, man sveikatos, kad galėčiau aš jus aplankyti bent vieną dar kartą pirma, negu įžengsiu graban, kad galėčiau jus blaivius ir gražius priglausti prie savo širdies. O kaip man linksma bus jus pasveikinti, vaikai mano! Ir jūs patys ar maža džiaugiatės, nugalėję tą savo priešą – degtinę! Jau nebegaišinate dykai skatiko, atiduodami žydams tuomet, kada jūsų vaikai būdavo bus alkani ir puspliki; nebegirdėti jau muštynių ir nesutikimų namuose, be ko pirma nė viena šventė neapsieidavo. Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo jūsų skruostų; nebeslepiatės jau nuo savo vyrų, namo pargrįžtančių; visuomet dabar matome juos išmintingus, susirūpinusius ūkiu ir vaikais. Ir jūs, vyrai, neberegit savo moterų, skraitais javus į karčemas nešiojančių; visur ramybė ir džiaugsmas; rodos, šviesesnė saulė mūsų gražioje žemelėje pražibo, ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už Jo šv. Malonę, kuriąja atvedė žmones protan. Bet ką girdžiu, mano vaikai, jog tarp jūsų atsirandą pelų, sudeginimo vertų; atsirandą tokių ūkininkų ir ūkininkių, vaikų ir mergaičių, kurie nenori išsižadėti degtinės! Kas tai yra, vaikai? Ar jūs nenorite būti mano avelės, nenorite klausyti balso Bažnyčios vyresnybės? Vieni slapta laiko pas save degtinę ir, niekam nematant, geria; užmiršo neišmintingi, jogiai nepasislėps nuo Dievo akių. Kiti nebijo visų akyse gerti ir duoda savim piktą paveikslą. Klausykite tada visi, neišimu nė vieno vieno ir visiems sakau, kad nuo šio laiko visai išsižadėtumėte degtinės ir kitų girdančių gėrimų. Pats Rymo popiežius, kurio viso pasaulio katalikai klauso, įvedė blaivybę, kurią pavedė Švenčiausios Panos globai. Tai jūs, kurie nenorite išsižadėti degtinės, neklausote nei šventojo Tėvo, nei mano balso ir prašymo, nei norite būti Dievo Motinos globoj. Kiek džiaugsiuos savo avelėmis, paliovusioms gerti degtinę, tiek juntu širdies skausmo dėl nepaklusniųjų mano vaikų. Argi negana jau mūsų Žemaičiai ir Lietuviai nuo degtinės privargo per du šimtus metų? Ar maža nelaimių išsipylė per tiek laiko ant vargdienių žmonelių?? Suskaitykite jūs, kurie nenorite klausyti balso dvasiškos vyresnybės, kiek netikėtų mirčių ir laidotuvių be laiko atsitiko iš degtinės! Tas paklydęs žiemos laiku sušalo, anas griovin įvirtęs prigėrė, šis užtroško, sudegė – o kiek tie visi papiktino nekaltų žmonių! Visos tos baisybės nukris ant jūsų, nes iš jūsų gali vėl atgimti ir praplisti tas maras, užmušantis kūną ir dūšią. Jūs žemėje supūsite, kaulai jūsų į dulkes pavirs ir su vėjais išlakios, o jūsų piktas paveikslas duos vaisių. Visi tada išvieno meskite seną būdą, vienas kitą drauskite nuo degtinės, kad jos nė atminimo tarp jūsų neliktų, o tuomet išnyks ir karčemos, sutruks tie visi tinklai, kuriais šėtonas gaudė žmones, traukdamas į amžiną prapultį. Jūs numirsite, stos nauja giminė, kuri iš pasakų tiktai žinos, kad nuo to priešo save ir savo vaikus išliuosavote, ir melsis už jūsų dūšias. Malonė Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus tegul bus su jumis ir pastiprins jūsų jėgas ištūrėti iki galo blaivybėje!!“
Iš kun. Juozapo Silvestro Dovydaičio knygos „Šiaulėniškis senelis“
Vyskupas M. Valančius gimė 1801 metais vasario mėn.
